Apie tapybą

Dailininko pasaulis

Aleksandras Vozbinas priklauso tiems dailininkams, kuriems tapyba yra aktuali meno forma ir šiandien. Vertinant jo kūrybą, pirmiausia krinta į akis šiuolaikiško mąstymo ir tradicinės tapybos darna.  Jam svarbūs šimtmečiais susiklostę estetinio vertinimo kriterijai, tokie kaip meistriškumas, kolorito, sąskambių harmonija. Kaip nūdienos menininkas jis mėgsta meno raiškos priemonių kontrastą bei jų netikėtus derinius, įsitraukia į improvizacinį žaidimą, itin vertina konceptualią įvairių elementų atranką.

Dailininko kūrybos pobūdis atsiremia ne į mimezę, kaip tradicinėje tapyboje, o į saviraišką, kurioje galima aptikti pasąmonės srauto pėdsakus, individualų paradokso pomėgį, grotesko elementus, nes jam svarbiausia – tapyba, lyg žaidimas, bei laisva dailininko valia diktuojama paveikslo sandara, modeliuojama situacija.

Išaugęs postmodernizmo epochoje, jis ieško kūrinio prasmės per tradicijų integraciją ir transformaciją, kuria šiuolaikiškus kultūros asociacijų pripildytus mitus, vaizdingai bylojančius apie jo dvasinius interesus, apie jo meilę istorijai – Lietuvos ir kitų šalių, įtakojusių bendrą meno raidą.  A.Vozbino kūryba atkreipia dėmesį individualia ekspresyvia raiška, kurioje galima įžvelgti turtingą europinės dailės tradiciją: Velazquezo žalių ir rudų tonų žavesį, mažų ir didelių formų kaitaliojimą paveikslų struktūroje,  Piero della Francesca plačios erdvės pojūtį, jo sugebėjimą jungti daiktą su dekoratyvia erdve, kuri kartu yra ir realistinė, giluminė, sutvarkyta pagal spalvinės ir toninės perspektyvos dėsnius; siurealizmo konceptualumą ir jo svajingą nuostatą – tą keistą būseną tarp realybės ir svajonės, tarp sąmonės ir pasąmonės išplaukiančių asociacijų, lyg iš sapnų pasaulio.

Bet ir čia dailininkas išlieka ištikimas klasikos tradicijai: nėra patologijos, nėra mėgavimosi bjauriais dalykais. Jam labiau artimas viduramžiškas regėjimas, dar neatskiriantis materialaus ir dvasinio pasaulio gyvavimo. Gal todėl iš siurealistų jam labiausiai imponuoja Yves Tanguy – romantikas, sugebantis fantastiškai transformuoti erdves ir atsiriboti nuo buities.

Aleksandras Vozbinas neišvengia be simbolinių elementų. Tai įvairių epochų langai, durys, grotos, architektūrinės detalės ir fragmentai, gal net statybinės atliekos, nors kartais pasitaiko ir biologinių būtybių užuominų. Bet visa tai gimsta spontaniškai, kuriant vieningą kompozicinę struktūrą ir prasmę.

Tapytojo kūriniai yra sudėtingos plastinės kalbos. Čia potėpių tapybos laisvė jungiasi su dažų nutekėjimo ritmu, su atviromis dekoratyvinėmis plokštumomis ar punktyrais nubrėžtomis linijomis. Giluminė paveikslo erdvė sustatyta pagal dekoratyvinių dėmių išdėstymo principus, o į pirmą planą išsiveržia įvairiausių simbolinių elementų, neretai tarpusavy persipynusių kontūrai.

Dailininko paveikslų kompozicijose tarsi girdimas tolimas aidas Fellini filmų, kurių kadruose realūs dalykai įgyja sąlygišką skambesį. Nes jie pateikiami kaip vizija, kaip įsivaizduojamas pasaulis, kur sunku atskirti bendrą dvasinį nusiteikimą nuo materialaus pasaulio formų, įsišaknijusių sąmonėje dėka stiprių regimųjų įspūdžių.

Iš  pagarbos tradicijai atėjęs dekoratyvumo siekis, kurio ribos nusidriekia nuo Viduramžių iki Klimt’o, suteikia dailininko paveikslams keistos romantikos  - lyg ir vertinančios hedonistines paveikslo kolorito savybes, praeities reliktų žavų autentiškumą (nors niekad necituoja jų stilistikos), bet kartu ironiškai orientuotas į tolimą praeitį iki pat primityvizmo laikų.

Aleksandras Vozbinas nepriklauso tiems, kurie garsiai šaukia esą menininkai. Kiekvieną dieną ateina į studiją kaip save gerbiantis tikras kūrėjas, stojasi prie molberto, geria kavą ir tapo iki pamišimo… 

Dr. Nijolė Tumėnienė