Biografija

Aleksandras Vozbinas gimė 1958 m. kovo 4 dieną Vilniuje.

1982 m.  įstojo į Valstybinį dailės institutą tapybos specialybę, baigė 1988 m. Mokėsi  prof. Augustino Savicko studijoje.

Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1997 m. renkamas į LDS tarybą).

Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 30.

Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas,Vilniaus m. savivaldybė, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.
.......................................................................

Aleksandras Vozbinas: šiek tiek apie save

Kad mano išsilavinimas netaptų gatvinis, buvau nuvestas į tuometinėje Černiachovskio aikštėje esančią Vaikų dailės mokyklą. Informacija apie šią ugdymo įstaigą, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, mano gimdytojus pasiekė, stovint eilėje gastronome.  Deja,  pirmasis kontaktas su aukštuoju menu sukėlė man didelį nusivylimą. Jokios romantikos ir kūrybos, vien tik gipsinių dėžučių , galvų bei natiurmortų piešimas. Guašas tuomet dar būdavo  parduodamas stikliniuose rašalo buteliukuose, dangteliai dažnai uždžiūdavo…

Vis tik ketverių metų rutinos pakako, kad užsikrėsčiau meno bacila. Pabaigęs dailės mokyklą, jau niekieno neverčiamas su „etiudniku“ išeidavau ieškoti motyvų...

Manau, kad šios ligos progresavimui turėjo įtakos ir  bendravimas su Algimantu Švėgžda. Kartkartėmis rodydavau jam savo triūso rezultatus. Švėgžda pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu: kiekvienam menkiausiam darbelyje sugebėdavo įžvelgti kažką įdomaus. Jo paties tapybos darbai tuomet gerokai disonavo su ,,potėpistiniu lietuvišku kolorizmu“, o ir jis pats savo išvaizda ir elegancija ryškiai išsiskyrė iš aplinkos. Labiausiai mane stebino tai, kad su  manimi, šešiolikmečiu paaugliu, buvo bendraujama  kaip su  lygiu. Švėgžda man tapo menininko etalonu, o kiekvieną dailininką buvau linkęs matyti pusdieviu. Jau gerokai vėliau, besimokydamas  Lietuvos TSR Valstybiniame dailės institute, supratau, jog Algimantas Švėgžda buvo savotiška išimtis kolegų tarpe.

Mano studijos sutapo su vadinama ,,stagnacijos" era. Gensekai mirdavo pamečiui, o kompozicijų temos keisdavosi pastoviai sekančia tvarka: ,,Ateistinė-Darbo“, ,,Darbo-Ateistinė“.

Ažiotažas kildavo per vadinamas SMD (Studentų mokslinės draugijos konferencijos). Tuomet kiekvienas galėdavo rodyti savarankiškai atliktus darbus. Akivaizdžiai galėjai įsitikinti, kuris pataikauja konjunktūrai, o kuris ieško savo individualaus kelio. Antra vertus, aplinkui tvyrančioje dvasinėje tuštumoje iš karto pastebėdavai dėstytojus  asmenybes, kurios tapdavo savotiškais „Guru".

Prisimenu Leonardą Tuleikį visuotinio prisitaikymo ir pataikavimo atmosferoje sugebėjusį išlikti principingu ir nepriklausomu. Gal todėl  neilgai teišsilaikė institute. Jonas Čeponis pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu. Sudėtingiausius dalykus sugebėdavo perteikti tik jam vienam būdinga humoro forma. Antano Andrijausko estetikos paskaitos virsdavo savotišku šou. Netikėti faktų sugretinimai, paradoksų iškėlimas kaitino vaizduotę, naujai vertė pažvelgti į žinomas tiesas, griovė nusistovėjusius stereotipus. Studentų aktyvumas per seminarus būdavo stulbinantis - kiekvienas jautėsi atradęs kažką naujo... Augustino Savicko pasirodymas institute tapo seansacija. Jau tuomet Maestro persona buvo apaugusi legendomis ir anekdotais.

Pirmas žodis, kurį išgirdau iš Savicko buvo – „Gerai“. Tuomet, mokymo procese, šis žodis ne buvo vartojamas dažnai. Matyt, buvo pasakyta laiku, nes prisimenu iki šiol. Savickas kalbėdavo nedaug, bet jo žodis turėjo kertinę prasmę - galima būtų palyginti su riboženkliu, pasiekus kurį  netikėtai atsiveria naujos erdvės, naujos galimybės. Dar viena išskirtinė Augustino Savicko savybė: jis visuomet atrodė ir buvo laisvas.  Šis laisvės pojūtis nejučiomis
  persiduodavo aplinkiniams.

Džiaugiuosi, jog su daugeliu man brangių žmonių, formavusių mane, galiu ir šiandien bendrauti, dalintis mintimis, išgyvenimais.