Kūrybos moto

Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą -įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų.

Nuo vaikystės mėgau istoriją, ir tai gal geriau padėjo suvokti šio nesibaigiančio spektaklio foną, kuriame visais laikais vyksta ta pati drama, tik keičiasi personažai, kurie karta po kartos vaidina tą pačią pjesę. Turbūt nei vienas iš mūsų šiandien ir čia pat negalėtų iki galo nusakyti jos prasmės. Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis. Toks galėtų būti mano kūrybos moto.

Man patinka ieškoti tapybinės metaforos, kuria galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas… Tapyba man patinka tuo, kad bent trumpam gali pasijausti „demiurgu”, modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Taip atrandant kažką netikėta ir kažką įdomaus. Per spalvą, toną, pustonį man prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį…